Tapatybės formatai. Tradicija ir modernumas tarpukario Lietuvos fotografijoje

Lietuvos fotografija tarpukariu peržengė amato rėmus ir įsiliejo į modernėjančios valstybės parodų sales, spaudos leidinių puslapius, viešąją miestų ir miestelių erdvę. Nors vis dar girdėjosi svarstymų „Ar foto – menas?“, įvyko didžiulis kūrybinės fotografijos proveržis. Fotografijos profesionalai ir mėgėjai būrėsi į bendruomenes, rengė parodas, leido leidinius, spaudoje radosi fotografijos kritikos straipsnių.

1932 m. gruodžio mėn. Kaune buvo surengta pirmoji tarpukariu asmeninė paroda. Nepriklausomų dailininkų draugijos salone buvo eksponuota per 300 Petro Babicko fotografijų. Kadangi parodos ekspozicija nebuvo dokumentuota, šiandien nežinome, kurie darbai joje buvo eksponuoti. Vėliau istorijos vingiuose pražuvo ir autoriaus fotografijų archyvas, P. Babicko tarpukario laikotarpio kūrybą pažįstame iš leidiniuose publikuotų fotografijų ir Fotografijos muziejuje saugomų iš JAV į Lietuvą nepriklausomybės pradžioje sugrįžusių autoriaus fotografijų archyvo likučių.

1932 m. pabaigoje Kaune P. Babickas, Steponas Kolupaila, Kazys Laucius, Adomas Varnas ir kiti fotografijos entuziastai subūrė fotomėgėjus į Lietuvos fotomėgėjų sąjungą. 1933 m. sausio mėn. įvyko šios sąjungos steigiamasis suvažiavimas, priimti organizacijos įstatai, kuriuose numatyta telkti Lietuvos fotomėgėjus, gerinti meninį ir techninį Lietuvos fotografijos lygį. Valdybos pirmininku išrinktas S. Kolupaila. Netrukus surengta ir sąjungos narių pirmoji, o vėliau – dar kelios fotografijų parodos. 1937 m. sąjunga perorganizuota į Fotomėgėjų draugiją, jos pirmininku tapo Otto (Otonas) Milaševičius, pavaduotoju − Vytautas Augustinas, sąjungos darbuotojais ir aktyvistais įvairiu laiku buvo K. Laucius, Julius Miežlaiškis, V. Račkauskas ir kiti.

Šiauliuose susibūrusi Lietuvių tautai populiarinti draugija „Putpelė“ 1933 m. sausio mėn. Mergaičių gimnazijos salėje surengė kilnojamąją fotografijų parodą, kurioje dalyvavo 67 fotomėgėjai iš visos Lietuvos, parodai jie pateikė 629 fotografijas. Nors į parodą buvo atsiųsta ir joje eksponuota daug mėgėjiškų fotografijų, tačiau atskiras stendas parodoje buvo skirtas ką tik Kaune susikūrusios Lietuvos fotomėgėjų sąjungos nariams. Čia ir kituose parodos skyriuose darbus eksponavo jos nariai, žinomi fotografai S. Kolupaila, Veronika Šleivytė, K. Laucius, Antanina Laucienė, Antanas Naruševičius ir kiti. Buvo išleistas parodos katalogėlis, pagamintos ir parodoje pardavinėtos suvenyrinės fotografijos, dalis iš jų, taip pat keletas parodoje eksponuotų fotografijų saugomos Fotografijos muziejaus rinkinyje.

Svarbus vaidmuo plėtojant fotografijos kultūrą tarpukariu teko Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungai, prie kurios 1935 m. pabaigoje buvo įsteigta fotosekcija, skatinusi šios organizacijos narius mokytis fotografijos, fotografuoti Lietuvą ir jos kasdienį gyvenimą. Fotosekcija surengė kelis fotografijų konkursus, sąjungos narių fotografijų parodą 1936 m. ir jungtinę parodą su Lietuvos fotomėgėjų draugija 1940 m. Fotosekcijos veikloje ir parodose aktyviai dalyvavo vėliau žinomi fotografijos meistrai Kazys Daugėla, Povilas Karpavičius ir kiti.

Tarptautinėje erdvėje Lietuvos fotografija buvo plačiau pristatyta 1937 m. pasaulinėje parodoje „Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime“ Paryžiuje. Aukso medaliais parodoje buvo įvertinta Lietuvos fotomėgėjų draugija, V. Augustino, Balio Buračo, V. Gavėno, S. Kolupailos, O. Milaševičiaus, A. Naruševičiaus, P. Babicko, Gedimino Orento, Jokūbo Skrinsko darbai.

Tarpukariu fotografija vis labiau populiarėjo asmeninėje erdvėje, kur ji buvo pritaikoma ne tik kasdienybės akimirkoms dokumentuoti, bet ir naudojama kūrybiniams eksperimentams.

To meto kūrybinės fotografijos darbuose dominuoja tradicinė dokumentinė raiška, o turinyje – tautinės valstybės propaguojamos vertybės ir simboliai: tėviškės gamta, miestų naujumas, visuomenės pilietiškumas ir pan. Visgi būta ir originalių kūrybinių individualios raiškos paieškų ir bandymų, atitinkančių modernizmo apibrėžimą. Modernistinės gaidos ypač ryškios fotografavusių dailininkų kūryboje (Gerardas Bagdonavičius, V. Šleivytė, Domicėlė Tarabildienė ir kiti). Neretai tik asmeniniai eksperimentai, tada nepretendavę į meninės kūrybos statusą ir neeksponuoti to meto ekspozicijose, šiandien yra įgavę originalių ir savitų meno kūrinių vertę.

Virtualioje galerijoje „Tapatybės formatai“ atsiskleidžia daugiasluoksnės tarpukario Lietuvos tapatybės paveikslas, šalies gamtos, miestų ir miestelių, visuomeninės sanklodos kraštovaizdis, pilietinė savivoka ir vertybės, užfiksuotos savitais fotografų vizualiniais formatais, reprezentuojančiais tradiciją ir modernius kūrybinius ieškojimus.

Šios galerijos pagrindą sudaro Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos muziejaus rinkinio eksponatai, taip pat eksponuojami kūriniai iš Lietuvos nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Kupiškio etnografijos muziejaus rinkinių.