Tuoj po Pirmojo pasaulinio karo karo prasidėjęs Šiaulių miesto atstatymas dėl valiutos infliacijos, specialistų ir medžiagų stokos bei kreditavimo sunkumų pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį vyko gana lėtai. Nepaisant visų sunkumų, stengtasi kuo greičiau miestui suteikti pakenčiamą išvaizdą ir palengvinti sunkų žmonių gyvenimą.
1922 m. buvo parengtas provizorinis Šiaulių miesto atstatymo ir rekonstrukcijos planas. Jame numatyta mieste įrengti elektrą, kanalizaciją, vandentiekį, ištiesinti ir praplatinti senas gatves, nutiesti naujas, nustatytos tolesnės miesto plėtros kryptys ir pan. Atsižvelgiant į to meto poreikius, minėtas planas tarpukariu buvo nuolat papildomas ir koreguojamas.
XX a. trečiajame dešimtmetyje Šiauliuose buvo valomi karo griuvėsiai, jų vietoje pamažu ėmė kilti nauji pastatai. Vis dėlto, šiuo laikotarpiu, lyginant su vėlesniu dešimtmečiu, statyta nedaug, o ir didžioji dauguma naujų statinių buvo mediniai.
Savivaldybės pastangos tvarkyti gatvių tinklą davė rezultatų. 1939 m. grįstų gatvių ilgis Šiauliuose padidėjo 2,5 karto lyginant su 1918 m. 1925 m. buvo pradėti rengti pirmieji kanalizacijos ir vandentiekio įvedimo Šiauliuose projektai. Intensyviausi darbai vyko 1935–1937 m. Trūkstant lėšų akmenimis išgrįsti ir Šiaulių priemiesčių gatves, jos buvo sausinamos ir žvyruojamos. Iki 1929 m. beveik visas miesto centras buvo aprūpintas telefono linijomis. Telefono abonentų skaičius tarpukariu nuolat augo – 1923 m. jų buvo 170, o 1937 m. – jau 700. Vendentiekio ir kanalizacijos tiesimą Šiauliuose buvo numatyta užbaigti iki 1942 m. Iki 1929 m. buvo sutvarkytos centrinės miesto gatvės – jų grindinys išgrįstas tašytais akmenimis, šaligatviams panaudotos cemento plytelės. Daug dėmesio tarpukariu buvo skiriama ir viešųjų miesto erdvių – aikščių, parkų, skverų, įrengimui ir tvarkymui.
