Kraštotyrininkas, etnografas, fotografas, tautodailininkas, publicistas, muziejininkas, pedagogas
Žymus kultūros metraštininkas gimė 1897 m. sausio 18 d. Sidaruose, Šiaulėnų valsčiuje, Radviliškio raj. Baigė Šiaulių mokytojų seminariją. Dirbo pedagoginį darbą 1921–1928 m. ir 1944–1954 m. 1929–1930 m. studijavo grafiką Kauno meno mokykloje. 1931–1933 m. dirbo konservatoriumi Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Gyvenimą paskyrė lietuvių etninės kultūros tyrinėjimams, dokumentavimui ir tautosakos rinkimui. Buvo kraštotyros pirmeivis, bendradarbiavo periodinėje spaudoje.
1915 m. balandžio 14 d. Buračas pirmą kartą fotoaparatą įsigijo iš vokiečio kareivio, išmainęs savo drožinėtą lazdą. Nuo to karto fotografija jį lydėjo visą gyvenimą. Buračas leidosi į etnografines ekspedicijas po Lietuvą – lankydavo kaimus, bažnytkaimius, miestelius, užrašinėjo ir dokumentavo žemdirbiškos, tautinės lietuvių kultūros artefaktus, fotografavo kaimiškosios Lietuvos vaizdinius.
Fiksavo smulkiosios architektūros paminklus – koplytstulpius, stogastulpius, namų puošybos elementus, dailės dirbinius, valstiečių buitį, kraštovaizdžius, papročių, šokių, žaidimų scenas, įamžino žmones – dievdirbius, pasakotojus, muzikantus ir kt. Pats fotografas savo archyvą suskirstė į keturias pagrindines sritis: mažoji architektūra, tautodailė, papročiai, šokiai bei žaidimai ir žmonės. Buračas buvo pradėjęs dokumentuoti kryžius, o finansiškai paremtas ir paskatintas Adomo Varno atsidavė nuosekliam ir sistemingam kryžių fotografavimo darbui. Jis ženkliai prisidėjo prie Lietuvos kryždirbystės įtraukimo į Pasaulio paveldo paminklų sąrašą.
Per ilgus kelionių po Lietuvą metus su fotoaparatu rankose, kraštotyrininkas sukaupė įspūdinga gausa pasižymėjusį fotoarchyvą. Dalis šio archyvo buvo sunaikinta per Antrąjį pasaulinį karą. Po karo Buračas toliau pasinėrė į fotografavimą, taip bandydamas atkurti prarastą dalį archyvo. Iki šių dienų yra išlikę per 11 tūkstančių jo negatyvų.
Fotografas naudojo stiklo negatyvus. Nutikdavo taip, kad šie suduždavo, keliaujant akmenuotais keliais. Buračas ne tik fotografavo, bet ekspedicijų metu pildė kelionės užrašų knygeles, užrašinėjo tautosaką ir rinko tautodailės dirbinius. Nufotografuotą medžiagą aprašė ir archyvavo. Nors Buračo fotografijose dominuoja etnografinis turinys, jo reportažams būdinga režisūra, kreipiamas dėmesys į kompoziciją, apšvietimą. Tarp jo kūrinių galime atrasti ir aktų, kurie yra vieni pirmųjų tarpukario Lietuvos fotografijoje.
Buračo fotografijos susilaukė amžininkų pripažinimo, buvo publikuotos lietuvių liaudies meno albumuose, enciklopedijose, Prancūzijoje leidžiamoje enciklopedijoje „Larousse“, leidinyje „Illustrated London News“, vokiečių ir čekų spaudoje. 1937 m. Buračo 25 etnografinių nuotraukų kolekcija, eksponuota Paryžiaus tarptautinėje meno ir technikos parodoje, buvo apdovanota aukso medaliu.
1964 m. Buračas buvo išrinktas Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos, Lietuvos fotografijos meno draugijos bei Kauno fotoklubo Garbės nariu. 1969 m. jam suteiktas nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. 1998 metais buvo išleistas albumas „Balys Buračas. Fotografijos“, kurį parengė Algimantas Macijauskas.
Buračas mirė 1972 m. liepos 28 d. Kaune.
Daugiau apie Balį Buračą skaitykite 15min parengtame pasakojime, kuriame panaudotos nuotraukos iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo: https://www.15min.lt/media-pasakojimai/baliui-buracui-125-fotografas-iamzines-vaizdine-tautos-atminti-1502