Skulptorė, grafikė, tapytoja, fotomenininkė
Domicėlė Tarabildienė pirmiausia yra žinoma, kaip dailininkė – grafikė, skulptorė, tapytoja. Ji laikoma lietuviškų vaikų knygų iliustracijos ir grafikos klasikė. Į fotografijos istorijos puslapius jos vardas įrašytas visai neseniai – šio amžiaus pirmajame dešimtmetyje, kai į viešumą buvo ištrauktas fotografinis palikimas iš asmeninio archyvo, ilgą laiką žinomo tik artimiausiems žmonėms.
Tarabildienė gimė 1912 m. gegužės 9 d. Andrioniškio kaime, Anykščių rajone. Mokėsi Raguvos (Panevėžio r.) progimnazijoje, Panevėžio mergaičių gimnazijoje. 1929–1935 m. studijavo Kauno meno mokykloje, skulptūros studijoje pas Juozą Zikarą ir Kajetoną Sklėrių. 1937–1939 m. stažavosi Paryžiaus Valstybinėje aukštojoje dekoratyvinio meno mokykloje (École Nationale Supérieure des Arts Décoratifs). Tarabildienė buvo pirmoji moteris gavusi Švietimo ministerijos stipendiją studijuoti meno mokslus užsienyje.
Tarabildienė kūrė grafikos, tapybos darbus, plakatus, ekslibrisus. Dar mokydamasi, iliustravo knygas Lietuvos, Maskvos, Kijevo, Rygos bei Talino leidykloms. Iliustravo ir apipavidalino daugiau nei 200 knygų. Nuo 1935 m. dalyvavo parodose. Dailininkė surengė 16 individualių parodų. Dalyvavo 1937 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje, kur už iliustracijas Kazio Binkio knygai „Jonas pas čigonus“ buvo apdovanota aukso medaliu, o už etnografinę lėlių kompoziciją „Vestuvės“ jai suteiktas garbės diplomas. 1938 m. tarptautinėje dailiųjų amatų parodoje Berlyne kompozicija „Vestuvės“ gavo medalį. Lietuvos moderniosios dailės klasikė ne kartą buvo apdovanota premijomis už savo kūrinius. Menininkė priklausė Lietuvos moterų dailininkių draugijai (1938–1940 m.).
Tarabildienė nuo 1930 m. susidomėjo fotografija. Jos fotografinį palikimą sudaro keli šimtai išlikusių nuotraukų. Ji fotografavo Kauno meno mokyklos studentus, miesto kasdienybę, studijų kelionių akimirkas, portretus. Taip pat kūrė intriguojančius autoportretus, atskleidžiančius kontrastingus moters įvaizdžius. Fotografijose eksperimentuojama, kuriami fotomontažai, kuriuose perteikiamas fantazijų pasaulis, interpretuojami ir atkuriami matyti kūriniai. Tarabildienė laikoma fotografikos pradininke Lietuvoje. Jos kūryboje išsiskiria autoaktai, kurie atskleidžia modernios, emancipuotos asmenybės pusę.
Vokiečių okupacijos metais Tarabildienė pasitraukė iš Kauno ir apsigyveno Ukmergėje. Karui baigiantis, 1944 m. rudenį Ukmergėje įsteigus šio miesto muziejų, ji tapo pirmąja jo direktore. Nuo 1945 m. gyveno Kaune, o nuo 1961 m. persikėlė į Vilnių, kur praleido visą gyvenimą.
Mirė 1985 m. rugsėjo 8 d.