Tarpukario modernizmo architektūra Šiauliuose

Per Pirmąjį pasaulinį karą stipriai sugriautas Šiaulių miestas pokariu buvo priverstas savo architektūrinį portretą kurti iš naujo. 

Pačios intensyviausios miesto statybos ir plėtra prasidėjo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Šiuo laikotarpiu vyraujančia architektūrine stilistika Lietuvoje, taip pat ir Šiauliuose, tapo modernizmas.

Modernizmo idėjų atėjimą į Lietuvos architektūrą linkstama sieti su naujos architektūros specialistų kartos branda. Beveik visą ketvirtajį dešimtmetį Šiaulių miesto architekto pareigas ėjo Vytauto Didžiojo universitete studijas baigęs gabus inžinierius Vladas Bitė. Jo autorystei priskiriama neabejotinai didžiausia Šiaulių miesto modernizmo architektūros objektų dalis. Iki jo miesto architektūrinį veidą formavo žinomas tarpukario architektas Karolis Reisonas, tačiau kaip grynojo modernizmo kūrėjas jis atsiskleidė tik dirbdamas Kaune, į kurį iš Šiaulių išvyko 1930 metais. Vis dėlto, kai kuriuose K. Reisono projektuotuose Šiaulių pastatuose istorizmo stilistika jau ėmė persipinti su modernizmo bruožais. Po V. Bitės miesto architektu 1938–1940 metais dirbo Prahos aukštesniosios technikos mokyklos auklėtinis, architektas Steponas Stulginskis.

Modernizmo estetikos įsigalėjimą architektūroje lėmė ir visuomenės pokyčiai. Vis gerėjanti Lietuvos politinė, ekonominė, kultūrinė ir socialinė padėtis tarpukariu lėmė sparčias visuomenės modernizacijos tendencijas. Tarpukario visuomenė labai greitai perėmė vakarietišką gyvenimo būdą, kultūrą, vertybes ir ėmė kopijuoti net tik vakarietiškas šukuosenų madas ar apsirengimo stilių, bet lygiavosi ir į modernius pavyzdžius architektūros bei namų įrangos srityje.

Tarpukario Šiauliuose buvo pastatyta daug visaverčiam miesto gyvenimui reikalingų modernizmo architektūros pastatų. Tai solidūs administraciniai pastatai ir įvairios visuomeninės paskirties įstaigos: apskrities savivaldybė, apygardos teismo rūmai, pradžios mokykla ir muziejaus pastatas, dramos teatras, centrinis paštas ir kt. Taip pat iškilo dideli pasiturintiems miestiečiams priklausę namai ir daug mažesnių, priemiesčio vilų tipo, gyvenamųjų namų.

Populiariausia moderniosios architektūros eksterjero formavimo priemone XX a. ketvirtajame dešimtmetyje tapo plokščias horizontalumas, lenktos formos, statūs kampai, vertikalios briaunos ir pan. Ritmas ir proporcijos  tapo svarbiausiu estetiniu matu, tačiau nevengta fasadus pagyvinti ir prasminiais simboliais bei ornamentais. Būdingas ir naujų medžiagų – geležies, stiklo, betono ir kt., pritaikymas.  Modernizmo architektūros pastatuose dažni kampiniai įėjimais ir langai, naudotas itin kokybiškas tinkas, taip pat daug dėmesio skiriama vidaus erdvių išplanavimo meistriškumui ir pan.

Po visą miesto centrą pasklidę modernizmo architektūros pastatai paliko ryškų pėdsaką tarpukario Šiaulių miestovaizdyje.