Pedagogas, fotografas
Jonas Dvariškis (1912–1944) kilo iš Pakruojo. 1936 m. baigė Šiaulių mokytojų seminariją. Tais pačiais metais buvo pašauktas į karinę tarnybą, tačiau dėl silpnos sveikatos neištarnavo viso laiko. Apsigyveno Meldinių kaime, kur mokytojavo. Vėliau persikėlė į Rozalimą, dirbo bibliotekoje. Dvariškis sirgo tuberkulioze. Ši liga nulėmė ankstyvą mirtį.
Dvariškis laisvu laiku keliavo po aplinkinius miestelius, kaimelius ir fotografavo žmones, buities scenas, turgūs, pastatus, monumentus, urbanistinius ir gamtos peizažus, dvarus ir interjerus. Fotografijose galime išvysti giminių, draugų, studentų, karių portretų.
Dar studijuodamas Dvariškis įsigijo mini fotoaparatą „Zeiss Ikon Baby Box Tengor“. Priklausė Šiaulių fotomėgėjų sekcijai. Dalyvavo parodose. 1933 m. sausio 28 d. Šiauliuose surengtoje „Putpelės“ draugijos fotografijos parodoje eksponavo savo darbus. Keletą jo nuotraukų buvo išspausdinę tarpukario žurnalai. Dvariškis dalyvaudavo „Aušros“ muziejaus rengiamose ekspedicijose.
Dvariškiui fotografija buvo ne tik dokumentavimo priemonė, bet ir būdas eksperimentuoti, žaisti. Tarp jo darbų galima išvysti šmaikščių jaunuolių suvaidintų scenų. Fotografijose jaučiamos meninės intencijos.
Pokario metais Dvariškio negatyvus daržinėje atsitiktinai atrado šešiolikmetis jaunuolis, būsimasis Panevėžio dekanas, Juozas Antanavičius. Supratęs negatyvų vertę, juos slėpė ilgus metus, kol politinė sistema darėsi palankesnė ir tapo saugu Dvariškio palikimą ištraukti į dienos šviesą. 2001 m. Čikagoje buvo išleistas Dvariškio albumas „Lietuva 1933–1940“.