Veronika Šleivytė

Dailininkė, tapytoja, grafikė, fotografė

Veronika Šleivytė gimė 1906 m. gruodžio 6 d. Antašavoje, Vabalninko valsčiuje. Šeimai persikrausčius, augo Viktariškių kaime. Buvo devintas vaikas keturiolikos vaikų šeimoje. Šeima gyveno vargingai. Veronika mokėsi Kupiškio gimnazijoje. 1923–1924 m. neatlygintinai mokytojavo Kadarų kaimo mokykloje. 1924 m. pradėjo studijuoti Kauno meno mokykloje. Dėl ligų, studijų metai labai užsitęsė. Mokslus jauna moteris baigė tik 1934 m., įgydama dailininkės-grafikės ir mokytojos specialybę. 1927–1940 m. dirbo braižytoja Žemės ūkio ministerijoje Kaune. 1934–1938 m. mokė piešimo katalikiškoje Vaikelio Jėzaus draugijos mergaičių amatų mokykloje. Sovietinės okupacijos metais tapo šios mokyklos direktore.

Šleivytės vardas pirmiausia buvo žinomas, kaip dailininkės ir grafikės. Ji tapė peizažus, natiurmortus, kūryboje atsispindėjo socialinės temos – vaizduojamas valstiečio gyvenimas, skurdas. Fotoaparatas tapo nuolatiniu menininkės palydovu. Nors daugiausia fotografuota sau, dalis fotografijų buvo skirta ekspozicijoms. Šleivytė buvo aktyvi fotografijos konkursų dalyvė. 1933 m. dalyvavo pirmojoje Lietuvos fotomėgėjų sąjungos parodoje surengtoje Žemės ūkio rūmų salėje Kaune. Pirmą kartą eksponavo 17 savo fotografijų. Atliko parodos fotodokumentaciją.

Menininkės fotografijos archyvas – tai jos gyvenimo dienoraštis. Jame labai platus fotografijos temų spektras: draugų, šeimos narių portretai, kelionės, dokumentuotos parodos, fiksuotos šventės, Kaunas ir t.t. Šleivytė gausiai fotografavo save, savo drauges ir mylimąsias. Fotografijoms būdingos surežisuotos scenos. Pasitelkdama įvairius aplinkos elementus, natiurmortų kompozicijas, ji kurdavo fotografijų scenografijas. Kai kuriuos nufotografuotus motyvus menininkė perkeldavo į grafikos, tapybos darbus.

Šleivytė buvo Lietuvos moterų dailininkių bendrijos narė. 1937 m. bendrija surengė pirmąją Lietuvos moterų dailininkių parodą. Šis įvykis paskatino Moterų dailininkių draugijos sukūrimą, kurios įkūrėja ir pirmininke (1938–1940 m.) tapo Šleivytė. 1939 m. menininkė išpildė seną svajonę – mėnesį keliavo po Europą, aplankė Lenkijos, Šveicarijos, Vokietijos, Čekoslovakijos, Italijos miestus ir jų galerijas. Antrojo pasaulinio karo metais dailininkė buvo išvežta į Kelmę, iš kur turėjo būti išsiųsta darbams į Vokietiją.  Veronikai pavyko pabėgti ir pasislėpti.

Šleivytės kūryba sovietmečiu sulaukė teigiamo naujosios ideologijos šalininkų vertinimo ir pripažinimo. Menininkė, prijautusi socialinės lygybės idėjoms ir kūryboje vaizdavusi varganą valstiečio gyvenimą, tiko naujosios santvarkos oficialiai meno krypčiai reprezentuoti. Ji aktyviai dalyvavo parodose. Nuo 1946 m. daugiausiai kūrė natiurmortus ir peizažus. 1960 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare. 1984 m. jai suteiktas Kupiškio rajono garbės pilietės vardas. 1986 m. – Lietuvos SSR nusipelniusios kultūros veikėjos Garbės vardas.

Mirė 1998 m. balandžio 21 d. Kaune.

Dalintis:
Translate »